Karinių naujienų svetainė Ginklai.net

Paieška


Grįžti

Povandeniniai laivai ir kovos prieš juos II pasauliniame kare

Parašė:
2003.04.17 00:00

   

Per šešerius karo jūrose metus sąjungininkų laivai irlėktuvai nuskandino septynis šimtus aštuoniasdešimt penkis vokiečių povandeninius laivus.Tačiau žala, kurią padarė vokiečių povandeniniai laivai sąjungininkų laivynui, buvo beveikneapskaičiuojama. Plaukiodamas su keturiasdešimties narių įgula, kiekvienas povandeninins laivasturėjo iki penkių torpedinių vamzdžių, išdėstytų per visą laivą, iš kurių, atlikussudėtingą nutaikymo procedūrą, iššaudavo savaime nusitaikančios torpedos. Torpedos buvonukreipiamos taip, kad pralėktų po taikiniu per vieną du metrus, bet nesmogtų tiesiai į laivą.Magnetiniai sprokdikliai tuo momentu ir susprogdindavo torpedą.

Gyventi povandeniniame laive visados sunku. Įgulos patalpos buvo ankštos ir kėlėklaustrofobiją, o dirbti reikėjo labai susikoncentravus. Pasinėrę povandeniniai laivai galėjoplaukti ne didesniu kaip 3 mazgų greičiu, o jų dideles elektrines baterijas turėdavo pakrautidyzeliniai varikliai, kuriuos buvo galima paleisti tik iškilus į paviršių. Tokiais momentaispovandeniniai laivai ir jų įgulos buvo labiausiai pažeidžiami iš oro, ir, nors ginkluotisunkiaisiais kulkosvaidžiais, galinčiais paleisti 6000 šūvių per minutę, jie bet kuriuo metuturėjo būti pasirengę priverstiniam “skubiam“ panirimui. Jeigu šiuo manevru nepasisekdavonusikratyti persekiojančių lėktuvų ar karo laivų, priešo radaro sisitemoms suklaidintinaudodavo klaidinančius įtaisus. Susidarydavo baisi situacija, kadangi bent viena tiesiogiaipataikiusi giluminė bomba būtų sudaužiusi į šipulius povandeninio laivo korpusą.

Paskutinis įgulos gynybos būdas – pasinerti, paskui tūnoti ir laukti po vandeniu. Tačiautada įgula pamažėle eikvodavo suspausto oro atsargas. Įguloms buvo duoti griežti nurodymaineatiduoti savo laivų, nes priešas gautų gyvybiškai svarbią informaciją, kurią panaudotųbūsimoms povandeninių laivų medžioklėms. Tokiais momentais įgulos tyliai laukdavo, stengdavositausoti deguonį ir klausydavosi, ar nepasigirs sąjungininkus išduodantys radaro signalai. Taippat jie turėjo pasirengti išplaukti į paviršių dar vienam mūšiui, kai pasibaigs oras irneliks kito pasirinkimo, kaip tik vėl susitikti su priešu. Gyvenimas povandeniniame laive visadareikalavo griežčiausios drausmės ir labai tvirtų nervų.

Iš sąjungininkų pusės, labiausiai kovose prieš vokiečių povandeninius laivuspasižymėjo britai. JAV pradėjus tiekti Anglijai gyvybiškai svarbią pagalbą, britai emėsivisų priemonių apsaugoti ją nuo vokiečių laivyno, ypač nuo povandeninių laivų. Ši sunkusuždavinys buvo pavestas vykdyti kapitonui F. Dž. “Džoniui“ Volkeriui, karo metu pelniusiampovandeninių laivų medžiotojo pravardę. Rengdamas savo vyrus kovai, Volkeris, naudodamasspecialų treniruoklį, vedė griežtą ir originalų povandeninių laivų medžioklės mokymokursą. Volkeris taip pat sugalvojo seriją gynybą imituojančių pratimų, žinomų kaip operacija“sviestinė“, kuriuos nuolatos kartojo jo laivai. Kapitonas buvo įsitikinęs, kad tikkruopščiai suplanavus tikslią įvairių palydos laivų ir lėktuvų sąveiką, galima tikėtisatremti povandeninio laivo ataką. Už šiuos pasirengimus jam buvo atsilyginta jau pirmojo jokonvojaus kelionės metu, kai jo laivai nuskandino keturis povandeninius laivus šešias dienastrukusiame mūšyje. Pats Volkeris aprašė, kaip persekiodamas priešo povandeninį laivą, plaukėįkandin jo taip arti, jog pabūklo įgula “buvo priversta grūmotis kumščiais ir plyšotiprakeikemus“. Kaip gana lakoniškai raportavo komandoras Reimondas Fitcmorisas ( Fiztmaurice ),“konvojus nenuobodžiavo“.

Komentarai


Komentarų nėra


Norėdami parašyti komentarą, jūs turite prisijungti.