Karinių naujienų svetainė Ginklai.net

Paieška


Grįžti

Werneris Heisenbergas ir Hitlerio atominė bomba

Parašė:
2007.08.26 00:00

   

Paskutinės 1945 m. balandžio dienos. Vokiečių fizikasWerneris Heisenbergas mina dviračiu tuščiu Pietų Vokietijos vieškeliu. Staiga priešaisišdygsta SS karininkas ir užtveria jam kelią: "Halt! Papiere! Kur važiuojate?" šaukiaesesininkas. Heisenbergas aiškina, jog jis nori pasiekti savo šeimą, gyvenančią Alpiųpapėdėje, į pietus nuo Miuncheno, mažame Urfeldto kaimelyje. Jis ką tik paliko savolaboratoriją, kurioje nesėkmingai bandė uždegti urano strypuose grandininę reakciją. "Melas,jūs esate paprasčiausias dezertyras", riaumoja karininkas. "O dabar pamatysite, ką mes su tokiaisdarome!" Ir jau siekia savojo revolverio.

Pasakojimą apie atominę bombą reiktų pradėti nuo žydų kilmės austrų fizikės LizosMeitner. Ji pabėgo iš nacių valdomos Vokietijos į Švediją po to, kai 1938 m. Hitleris aneksavoAustriją. Jau Stokholme ji gavo savo buvusio mokslinio vadovo Otto Hahno laišką. Laiške Hahnaspasakojo apie eksperimentą, kurio metu jis bombardavo urano atomus neutronais. Tame eksperimentevyko keisti dalykai. Rezultatai nesutapo su teorija. Liza Meitner atsakė, kad matyt reikalas yratame, jog urano atomai skyla perpus ir tuo pat metu išskiria energiją.

Neilgai trukus naujiena pasklido moksliniame pasaulyje ir fizikai bet kurioje pasauliolaboratorijoje galėjo pakartoti Hahno bandymą. Paaiškėjo, kad skildami urano atomai darišspinduliuoja porą naujų neutronų. Jei tie neutronai, savo ruožtu, galėtų suskaldyti kitusurano atomus, įvyktų grandininė reakcija ir išsiskirtų milžiniška energija. JAV mokslininkaistengėsi laikyti šią išvadą paslaptyje, bet greitai paaiškėjo, jog prancūzas FrederikasJolio tą irgi suprato ir apie viską jau spėjo parašyti žurnale "Nature". Fizikams JAV,Anglijoje, Vokietijoje ir kitose šalyse paaiškėjo, jog teoriškai yra įmanoma sukurti "atominębombą", kurios griaunamoji galia būtų nepalyginamai didesnė nei bet kurių tuo metu žinotųsprogmenų.

1939 m. vasarą JAV lankęsis danų fizikas Nielsas Bohras nurodė, kad skilti gali tikurano izotopas U235. Gamtiniame urane šio izotopo tėra vos apie vieną procentą ir jo atskyrimastuomet buvo be galo sudėtingas ir brangus procesas. Bohras paskaičiavo, kad, norint per penkeriusmetus sukaupti keletą dešimčių kilogramų skylančio urano, tektų pasitelkti visą JAVpramonės potencialą. Todėl, Bohro nuomone, niekas jokios atominės bombos nepagamins. Tamprireiktų tiek daug resursų, kiek jokia šalis neturėtų.

Bet tolesni tyrimai parodė, kad bombą galima pagaminti ir kitaip. Turint pakankamai daugnatūralaus urano, jame irgi galima įžiebti grandininę reakciją. Bet tam jo prireiktų labaidaug, dešimtimis tonų. Eksperimentas parodė, kad įprastiniam urano atomui, U238 pasigavusneutroną, įvyksta beta skilimas ir jis virsta nauju cheminiu elementu, turinčiu 93 atominįnumerį - neptūniu. Neptūnis buvo labai nestabilus, išspinduliuodavo elektroną ir virsdavo darvienu nauju elementu - plutoniu. O ši medžiaga - plutonis 239 skildavo lygiai taip pat, kaip irU235. Nėra sunku chemiškai atskirti plutonį nuo urano ir vėliau panaudoti jį gaminant plutoniobombą.

Norint sukelti grandininę reakciją gamtiniame urane reikia pristabdyti neutronusleidžiant jiems trankytis į kitų atomų branduolius. Problema buvo tame, kad daugumos medžiagųatomai įsiurbdavo neutronus, todėl pastarieji paprasčiausiai išnykdavo ir nebegalėjo toliaudalyvauti skilimo procesuose. Laimei buvo dvi medžiagos, tikusios šiam tikslui: sunkusis vanduo irlabai švarus grafitas.

Taigi, Antrojo pasaulinio karo pradžioje visos pusės jau žinojo, kad gaminant atominębombą reikia daug urano, sunkiojo vandens ir švaraus grafito. Vokietijoje naciai laikė branduoliofiziką nevisaverčiu žydų mokslu, nes daug branduolio fizikų naciams atėjus į valdžiąpabėgo į Angliją arba JAV. Tiesą sakant, Vokietijoje buvo likęs tik vienas aukščiausio lygiobranduolininkas - Werneris Heisenbergas, žmogus suformulavęs garsųjį neapibrėžtumo principąir kartu su Nielsu Bohru bei Erwinu Schroedingeriu sukūręs kvantų fiziką.

Heisenbergas buvo vokietis, bet ne nacis. Greičiau atvirkščiai. Vienu metu jam netgigrėsė areštas. Dabar jis yra paskiriamas vokiečių atominės programos vadovu. 1941 m. rugsėjįHeisenbergas apsilankė Kopenhagoje pas savo seną draugą ir mokytoją Bohrą. Niekas nebesužinosapie ką abu tada kalbėjosi. Vieni sako, jog Heisenbergas pasiūlė Bohrui susitarimą dėlsavotiško mokslininkų streiko. Visi branduolio fizikos tyrimai turėtų būti sustabdyti bent ikitol, kol baigsis karas. Kiti tvirtina, jog Bohras pasakojęs apie tai, jog jam buvo pasiūlytadalyvauti vokiečių atominėje programoje - tokį pasiūlymą jis pasipiktinęs atmetė.

Žmonijai pasisekė, nes savo ideologiniuose tabu susipainioję naciai padarė keliaslemtingas klaidas. Kadangi jie netikėjo mokslininkais - civiliais, buvo įkurtas antras, karinismokslinis padalinys, kuriam vadovauti buvo paskirtas žmogus vardu Diebneris. Dėl to visusvokiečių turimus resursus teko dalinti į dvi dalis. 1940 m. vokiečiams pavyko Belgijojekonfiskuoti didelį urano rūdos kiekį, bet dviem projektams ir tų atsargų nepakako. Sunkusisvanduo buvo gabenamas iš Norvegijos, kur jį gamino kompanijos "Hydro" mineralinių trąšųfabrike. Sąjungininkai jau suprato, kokią didelė yra sunkiojo vandens svarba ir 1943 m. vasariomėnesį britų ir norvegų komandosų grupė sugebėjo tą fabriką išsprogdinti. Apie šį žygįnetgi buvo sukurtas filmas, kuriame svarbiausią rolę vaidino Kirkas Douglas.

Cheminės urano savybės primena kalį ar natrį, jis stipriai reaguoja su deguonimi irvandeniu, todėl jį būtina laikyti hermetiškose kapsulėse. Tuo tarpu viena vokiečiųreaktoriaus kapsulė buvo korozijos pragręžta kiaurai ir grynas uranas susilietė su sunkiuojuvandeniu. Po to, aišku, ėmė intensyviai skirtis vandenilis, reaktorius sprogo ir buvo visiškaisunaikintas. Tik 1944 m. žiemą, kai Vokietijos žlugimas buvo visai arti, kariškių projektasbuvo nutrauktas, o visas uranas ir sunkusis vanduo perduotas Heisenbergui.

Viskas buvo pervežta į viename Tiuringijos kalne įrengtą vyno rūsį, laikinai paverstąbranduolinių tyrimų laboratorija. Šičia Heisenbergas surinko paskutinį savo reaktorių. Betgrandininės reakcijos gauti nepavyko ir šįkart. Tam vėl trūko ir urano, ir sunkiojo vandens.Nepavykus paskutiniam bandymui Heisenbergas apžergė dviratį ir numynė namo.

Beje, vėliau jis pasakojo, jog susitikimas su esesininku baigėsi tuo, kad jis išsipirkolaisvę pasiūlęs pakelį amerikoniškų "Lucky Strike" cigarečių.

Vokiečiai antrojo pasaulinio karo metais buvo daug pasiekę kuriant branduolinį ginklą.Vėliau jų patirtimi pasinaudojo SSRS ir JAV branduolinių technologijų inžinieriai.Vokiečiamslabai nedaug tetrūko , kad pagamintų atominę bombą.1945 metais į SSRS buvo skubiai atvežtadaugiau kaip šimtas vokiečių mokslininkų, daugiausia fizikų. Jie nugabenti ne kur nors įSibirą,o į saulėtąjį Suchumį, kur jau iš anksto buvo sukurti du slapti mokslo centrai. Vienamjų vadovauti buvo paskirtas garsus fizikas Manfredas fon Ardenė, o kitam – dar garsesnis Nobeliopremijos laureatas Gustavas Liudvigas Hercas.Panašus "trofėjinių" mokslininkų gabanimas išVokietijos buvo vykdomas ir iš JAV pusės.

Šaltinis: RTN

Komentarai


Komentarų nėra


Norėdami parašyti komentarą, jūs turite prisijungti.