Karinių naujienų svetainė Ginklai.net

Paieška


Grįžti

Rusiški durtuvai 1891 m. modelio Mosin-Nagant šautuvui (1)

Parašė:
2010.05.26 16:58

Rusiški 1891 m. modelio šautuvo durtuvai: žodis apie durtuvą rusišką...
pagal literatūrą ir interneto šaltinius paruošė: Gunas
 
Rusiškas Mosino 1891 m. modelio šautuvo durtuvas- legendinis, klasikinis durtuvas. Su šiuo durtuvu asocijuojasi I Pasaulinis karas, 1917 m. Spalio perversmas, po jos vykęs Rusijos pilietinis karas, Baltijos šalių okupacija, II Pasaulinis karas… Dėl charakteringos išvaizdos šį durtuvą sunku su kuo nors supainioti, jį lengvai atpažįsta netgi pradedantys kolekcininkai. Regis, apie šį durtuvą nieko ypatingo ir naujo negalima pasakyti- viskas paprasta- rusiškas, Mosino šautuvo… Drįstu pasakyti, kad nevisai taip. Kaip manote, kiek buvo šio durtuvo modifikacijų? Viena? Dvi? Carinis ir sovietinis variantai? Nieko panašaus… Kada pamėginau paieškoti informacijos po rusišku šaltinius, sau radau daug naujo ir įdomaus. Pradėkim nuo pradžių. Visų pirma, noriu paprašyti labai griežtai neteisti šio kuklaus straipsnio autoriaus, kuris bus dėkingas už bet kokius papildymus ar patikslinimus.
 
Durtuvas buvo priimtas ginkluotėn kartu su Mosino šautuvu 1891 metais. Durtuvo konstrukcijoje nebuvo nieko naujo: faktiškai tai buvo tas pats modelis, kaip ir durtuvo dragūniškam Berdano šautuvui. Palyginus su seno pavyzdžio pėstininkų durtuvu, visgi, buvo nedidelis žingsnis į priekį- durtuvas tapo lengvesniu ir buvo pagamintas iš kiek geresnės kokybės plieno. Iš savo pirmtako durtuvas paveldėjo keturbriaunį profilį ir tvirtinimo ant vamzdžio sistemą, kuri buvo sudaryta iš vamzdelio su rusiškos “G” (“Г”) formos išpjova ir pavalkėlio (rusų-lietuvių kalbų žodynas duoda tokį žodžio Chomutik vertimą), suveržiamo varžtu. Tai nebuvo sėkmingiausias sprendimas, tačiau, rusų autorių nuomone, žymiai geresnis, negu spyruoklinis užraktas, kuris buvo priimtas 1930 m. durtuvo modernizacijos metu. Na, o jei kalbėtume apie pirminį tvirtinimo variantą su pavalkėliu, durtuvas gana greitai išklibdavo ant vamzdžio dėl ko, šaudant su užmautu durtuvu, mažėjo taiklumas.
 
Panagrinėkime kaip tai atsitikdavo. Tvirtai prie vamzdžio pritvirtintas durtuvas didina taiklumą ir šūvių glaustumą (kučnostj), nes durtuvas tokiu atveju veikia kaip tam tikra švytuoklė, kuri gesina vamzdžio svyravimus. Tačiau taip yra tik jei durtuvas pritvirtintas tvirtai, be mažiausio laisvumo. Jeigu ant vamzdžio durtuvas kliba, šūvių glaustumas, atvirkščiai, blogėja, nes durtuvo, užmauto ant vamzdžio, klibėjimas sukelia nevienodą vamzdžio judėjimą šūvių metu.
 
Aišku, abejotina, ar I Pasaulinio karo metu šaulys, dar prieš pusmetį nelaikęs rankose šautuvo, galėjo įvertinti tvirtai pritvirtinto durtuvo naudą šaudymo taiklumui. Tokiam žmogui didesnius nepatogumus kėlė uždėto durtuvo didinamas ginklo ilgis bei nepatogumas taikytis dėl vamzdžio svorio padidėjimo. Pozicinio karo sąlygomis šie trūkumai pradėjo reikštis dar ryškiau- miške, apkasų ribotoje erdvėje šautuvas su durtuvu buvo tik našta. Be to, durtuvas dažnai lūždavo pačiu netinkamiausu momentu.
 
Vienok ši durtuvo konstrukcija turėjo ir ryškių pranašumų- gamybos paprastumas, maža tikimybė pamesti pernešant ir, svarbiausia, puikios kovinės savybės. Įdūrus peilio tipo durtuvu tikra problema buvo jo ištraukimas iš priešininko kūno. Jis neretai užstrigdavo tarp kaulų ar sausgyslių ir, kol karys stengdavosi ištraukti durtuvą, jis būdavo puikiu nejudančiu taikiniu. Su yliniais briaunuotais durtuvais taip negalėjo atsitikti- netgi nestipriai smeigus, jie lengvai smigdavo į kūną, padarydami sunkias žaizdas, ir taip pat lengvai išsitraukdavo. Be to, žaizda, padaryta rusišku briaunuotu durtuvu, buvo aiškiai sunkesnė, negu žaizda, palikta peilio tipo durtuvo, visų pirma- dėl įsmeigimo gylio ir daugybinių vidinių kraujavimų, kurie dažnai būdavo mažai pastebimi žaizdos pirminės apžiūros metu.
 
Tačiau XX amžiuje durtuvų kautynės jau tapo reta išimtimi, todėl pati nuolat nešiojamo ant šautuvo durtuvo idėja atgyveno. Į pirmą vietą pradėtas kelti ginklo patogumas, o į jo savybes durtuvų kautynėse pradėta kreipti vis mažiau dėmesio. Tačiau konservatyvūs Rusijos kariškiai ilgai negalėjo suvokti to, kas išdėstyta aukščiau. Todėl jau XIX amžiaus pabaigoje keturbriaunis Mosino durtuvas tapo anachronizmu.
 
1916 metais iškilo didžiulės problemos su masine ginklų gamyba (beje- visose kariaujančiose valstybėse). Tuo pačiu karinių veiksmų patirtis rodė, kad durtuvo vaidmuo šiuolaikiniame mūšyje ryškiai sumažėjo. Būtent dėl to Vokietijoje pradėjo gaminti taip vadinamus “Erzac durtuvus”, pagamintus maksimaliai supaprastinus technologiją, tačiau žymiai pigesnius ir technologiškesnius, nei senieji durtuvai. Rusija netapo išimtimi- tais pačiais metais pradėta masinė 1916 m. modelio durtuvo gamyba. Ši konstrukcija buvo niekas kitas, o peilio tipo durtuvas, kuris buvo tvirtinamas prie šautuvo taip kaip ir 1891 m. modelio durtuvas. Jis buvo gana egzotiškos formos, labiau būdingos tiurkų kardams su praplatinta galine geležtės dalimi su abipusiu šios dalies užgalandinimu (rus.- elmanj). (Beje, Kulinskio knygoje “Shtyki mira” daroma prielaida, kad šis durtuvas gali būti 1905 m. modelio, atsiradęs per rusų-japonų karą, o ne 1916 m. modelio. Čia kai kurie rusiški šaltiniai vieni kitiems prieštarauja). Greičiausiai, ši modifikacija buvo atsakas į tai, kad senoji taktika su būdingais dūriais ir išpuoliais, kai šautuvas vaidino pikos vaidmenį, pasirodė neefektyvi. Dabar durtuvas leido atlikti puslankio formos kirstinius smūgius, o atitraukimo metu- trenkti šonine buožės dalimi. Duriamosios seno “rusiško durtuvo” galimybės čia buvo prarastos. Tačiau durtuvą tapo paprasčiau ir žymiai pigiau gaminti, ko ir reikėjo tuo metu.
 
Po 1917 m. Spalio perversmo Sovietų Sąjungoje buvo sukurtos naujos durtuvo modifikacijos. 1930 metais pasikeitė užraktas- vietoje pavalkėlio pradėtas naudoti spyruoklinis užraktas, kuris, sprendžiant iš rusiškų autorių atsiliepimų, nepakankamai gerai fiksavo durtuvą ant šautuvo vamzdžio ir durtuvas judėjo bei šaudant blogino taiklumą. Šis modelis pavadintas 1891/30, yra dvi jo modifikacijos- I-oji, Kabakovo ir Komarnickio su taikiklio apsauga, ir II-oji- be taikiklio apsaugos, sprendžiant iš visko- masiškiausia. II Pasaulinio karo metu buvo pagamintas tam tikras kiekis durtuvų Mosino šautuvui su plokščia peilio tipo geležte. Man yra žinoma, kad tokių durtuvų dar ir dabar randama Latvijoje, Lietuvoje ir Ukrainoje. Pagal vieną iš versijų, šiems durtuvams gaminti buvo panaudotos SVT-38 (Samozariadnaj Vintovka Tokareva, 1938) durtuvų geležtės, tačiau to patvirtinti negaliu, vizualiai šių "erzac" mosino durtuvų geležtės lyg ir skiriasi nuo SVT-38.
Atmetus eksperimentinius bei nenuimamus durtuvus Mosino karabinui, galima išskirti šias pagrindines Rusijoje gamintas Mosino 1891 m. ir 1891/30 metų modelio šautuvų durtuvų  modifikacijas :
  • 1891 m. modelio durtuvas su pavalkėliu (“žiedu“, „chomutik“)
  • 1916 m. durtuvas (Pagal Kulinskį- gali būti 1905 m. modelio)
  • 1891/30 m. Kabakovo ir Komarnickio konstrukcijos su taikiklio apsauga (I modifikacija)
  • 1891/30 m. II modifikacijos durtuvas be taikiklio apsaugos
  • II Pasaulinio karo metų „erzac“ durtuvas“ su peilio tipo geležte iš mūsų forumo nario Sword kolekcijos:

Rusijos priešininkai I Pasauliniame kare mielai naudojo 1891 m. modelio durtuvus trofėjiniams Mosino 1891 m. modelio šautuvams (kaip ir kitų šalių trofėjinius šautuvus ir jų durtuvus) savo kariuomenėms apginkluoti. O trofėjų buvo daug- pvz., vokiečiai vien laimėję prieš generolo Samsonovo armiją prie Tanenbergo, paėmė apie 200 000 šautuvų ir milijonus šovinių. Vokietijoje ir Austro-Vengrijoje taip pat buvo gaminamos makštys rusiškiems durtuvams. Apie durtuvų ir šautuvų naudojimą Vokietijos ir Austro- Vengrijos kariuomenėse pacituosiu gerą John P. Sheehan’o straipsnį “WWI Bayonet Adaptations of Captured Model 1891 Three-Line-Rifles“:

 
„1914 m. ir 1915 m. pradžioje smarkiai trūkstant tinkamų šautuvų, neilgai trukus tiek vokiečiai, tiek austro-vengrai pradėjo naudoti didžiulius kiekius trofėjinių priešo šautuvų, kurie buvo paimti pirmaisiais karo mėnesiais. Ginklai, kurie buvo surankioti mūšių laukuose buvo siunčiami į depus, kur rūšiuojami ir tvarkomi. Tada, kai iškildavo didelis poreikis, tam tikra dalis tų atrinktų šautuvų buvo tuojau pat, be jokių pakeitimų panaudojami savai kariuomenei apginkluoti. Kadangi kartu su šautuvais mūšių laukuose buvo surinkta ir daugybė jiems skirtų durtuvų, durtuvai dažniausiai buvo išduodami kareiviams kartu su šautuvais. Standartinė rusų praktika nuolat laikyti durtuvus užmautus ant šautuvo vamzdžio vokiečiams ir austrams sukėlė problemų. Rusai negamino ir nenaudojo makštų durtuvams. Todėl trofėjiniams durtuvams trūko makštų, kurias būtų galima duoti kareiviams kartu su durtuvais. Galima tik spėlioti kiek rusų kareivių prarado akį ar buvo kitaip sužeisti dėl tokios praktikos!“
 
Kol kas man literatūroje nepavyko aptikti duomenų apie tai, kad rusai patys būtų gaminę makštis šiems durtuvams. Kartais pasirodančios makštų nuotraukos bei pasiūlymai jas įsigyti interneto aukcionuose negali būti laikomi patikimu įrodymu, nes tai gali būti kitų valstybių, naudojusių Mosino 1891 m. modelio šautuvus gamintos makštys (pvz., makštis šiems durtuvams gamino vokiečiai, austro-vengrai I Pasaulinio karo metu, suomiai- tarpukario laikotarpiu), naujadarai ar klastotės. Tačiau, ko gero, kol kas 100 procentų negalima teigti, kad makštų rusai tikrai negamino...
 
Bet čia jau prasideda kitas pasakojimas. Apie trofėjinius, modifikuotus ir naujai pagamintus vokiečių ir austro- vengrų M91 modelio durtuvus. 

 Be naujienų portalo www.Ginklai.net administracijos sutikimo viešas šio straipsnio ar jo dalių publikavimas draudžiamas.

 

Šaltinis: www.militaria.lt

Komentarai


Komentarų nėra


Norėdami parašyti komentarą, jūs turite prisijungti.