Karinių naujienų svetainė Ginklai.net

Paieška


Grįžti

Bresto tvirtovė

Parašė:
2010.06.13 20:51

Autorius: Vladimiras Starostinas | Vertė: Arvydas

Tikriausiai pats žinomiausias Didžiojo Tėvynės karo 1941 – 1945 pradžios epizodas – Bresto tvirtovės gynėjų žygdarbis. Oficiali versija skelbė – “neskaitlingas garnizonas mėnesį laiko buvo sukaustęs žymias priešininko pajėgas“.

Vienok tai ne visiškai teisinga. Ir nors Bresto tvirtovės žygdarbiui paskirta nemažai knygų, filmų ir straipsnių, aš rizikuoju pateikti savo įvykių aprašymą, naudodamasis kaip sovietinius, taip ir vokiečių šaltinius.

Kaip savo knygoje „Bresto tvirtovė“ rašė S.S.Smirnovas:

”1941 metų pavasarį Bresto tvirtovės teritorijoje buvo įsikūrę dviejų Raudonosios Armijos šaulių divizijų daliniai. Tai buvo tvirta, užgrūdinta, gerai apmokyta kariuomenė... Viena iš šių divizijų – 6-oji Oriolo Raudonosios vėliavos ordino – turėjo ilgą ir šlovingą kovinę istoriją... Kita – 42-oji šaulių divizija – buvo įkurta 1940 metais suomių kampanijos metu ir jau suspėjo gerai užsirekomenduoti mūšiuose dėl Manerheimo linijos.“

Karo išvakarėse iš Bresto tvirtovės į stovyklas mokymams buvo išvesta daugiau nei pusė šių dviejų divizijų padalinių - 10 iš 18 šaulių bataljonų, 3 iš 4 artilerijos pulkų, po vieną iš dviejų prieštankinės gynybos ir priešlėktuvinės gynybos divizionų, žvalgybos bataljonų ir kai kurie kiti padaliniai. 1941 metų birželio 22 ryte tvirtovėje buvo:

- 84-asis šaulių pulkas be dviejų bataljonų

- 125-asis šaulių pulkas be vieno bataljono ir pionierių kuopos

- 333-asis šaulių pulkas be vieno bataljono ir pionierių kuopos

- 44-asis šaulių pulkas be dviejų bataljonų

- 455-asis šaulių pulkas be vieno bataljono ir pionierių kuopos

------------------

Pagal etatų sąrašą tai turėjo sudaryti – 10.074 asmeninės sudėties, bataljonuose 16 prieštankinių pabūklų ir 120 minosvaidžių, pulkuose 50 patrankų ir prieštankinių pabūklų, 20 minosvaidžių.

- 131-asis artilerijos pulkas

- 98-asis prieštankinės gynybos divizijonas

- 393-asis zenitinės artilerijos divizijonas

- 75-asis žvalgybos bataljonas

- 37-asis ryšių bataljonas

- 31-asis autotransporto bataljonas

- 58-asis autotransporto bataljonas

------------------

Pagal etatų sąrašą – 2.169 asmeninės, 42 artilerijos pabūklai, 16 lengvųjų tankų, 13 šarvuotų automobilių.

- 33-ojo inžinerijos pulko ir 22-osios tankų divizijos užnugario daliniai

- NKVD kariuomenės 132-asis konvojaus bataljonas

- 17-ojo būrio 3-oji pasienio komendantūra

- 9-oji pasienio užkarda (Citadelėje – tvirtovės centrinėje dalyje)

- apygardos ligoninė (pietinėje saloje. Dauguma pacientų ir personalo į nelaisvę pateko pirmosiomis karo valandomis)

NKVD bataljono ir ligoninės etatų sąrašas man nėra žinomas. Savaime suprantama, esamas žmonių skaičius bataljonuose buvo žymiai mažesnis nei etatinis. Bet faktiškai Bresto tvirtovėje 1941 metų birželio 22 ryte bendroje sumoje buvo nepilna divizija – be 1 šaulių bataljono, 3 pionierių kuopų ir haubicų pulko. Plius NKVD bataljonas ir pasieniečiai. Vakarų ypatingosios karinės apygardos divizijose karo pradžioje faktiškai buvo apie 9300 žmonių, t.y. 63% etatinės sudėties.

Tokiu būdu, galima manyti – Bresto tvirtovėje birželio 22 ryte buvo virš 8 tūkstančių karių ir vadų, neskaitant ligoninės personalo ir pacientų.

Fronto ruože, kuriame buvo Bresto tvirtovė, o taip pat geležinkelio linija į šiaurę nuo tvirtovės ir automobilių plentas į pietus tvirtovės, turėjo pulti vokiečių 12-ojo armijos korpuso 45-oji pėstininkų divizija (iš buvusios Austrijos armijos sudėties), turėjusi lenkų ir prancūzų kampanijos kovinės patirties.

Šios divizijos bendra etatinė sudėtis turėjo būto 17,7 tūkst. žmonių, o jos koviniuose padaliniuose (pėstininkų, artilerijos, pionierių, žvalgybos, ryšių) turėjo būti 15,1 tūkst. žmonių. Iš jų pėstininkų, pionierių, žvalgų – 10,5 tūkst. žmonių (kartu su jų užnugario dalimis).

Ir taip, vokiečiai turėjo gyvosios jėgos pranašumą (skaičiuojant pilnos sudėties kovinius padalinius). Kalbant apie artileriją – vokiečiai greta divizijos artilerijos pulko (kurio pabūklai negalėjo pramušti pusantro – dviejų metrų storio kazematų sienų) turėjo dvi 600-mm savaeiges mortyras 040 – taip vadinamus „Karlus“. Bendras šių dviejų pabūklų kovinis komplektas buvo 16 sviedinių (viena mortyra užstrigo atliekant pirmąjį šūvį). Taip pat Bresto tvirtovės rajone vokiečiai turėjo dar 211 mm kalibro 9 mortyras. Ir dar be to - reaktyvinių daugiavamzdžių minosvaidžių pulką (54 šešiavamzdžiai 158,5 mm kalibro „Nebelverferiai“) – o tokio panašaus sovietinio ginklo ne tik Bresto tvirtovėje, bet ir visoje Raudonojoje Armijoje dar nebuvo...

Vokiečiai iš anksto nusprendė, kad Bresto tvirtovę prisieis imti vien tik pėstininkams – be tankų. Juos panaudoti trukdė tvirtovę apgaubę miškai, pelkės, upių vagos ir kanalai. (Beje, tvirtovės viduje vokiečiams vis tik prisiėjo panaudoti tankus, apie tai žemiau.)

Artimiausia 45-osios divizijos užduotis buvo: paimti Bresto tvirtovę, geležinkelio tiltą per Bugą, esantį į šiaurės – vakarus nuo tvirtovės ir keletą tiltų per Bugą ir Muchavecą, esančius tvirtovės viduje, į pietus ir į rytus nuo tvirtovės. Divizijos pirmajame ešelone buvo 135-asis pėstininkų pulkas (palaikomas šarvuoto traukinio Nr.28) ir 130-asis pėstininkų pulkas (be vieno pėstininkų bataljono, kuris buvo divizijos rezerve). 1941 metų birželio 22 dienos pabaigoje divizija nuo sovietų – vokiečių sienos turėjo nueiti apie 7 -8 kilometrus.

Pagal vokiečių planus Bresto tvirtovė turėjo būti paimta ne daugiau kaip per aštuonias valandas.

Kovinius veiksmus vokiečiai pradėjo artilerijos ir reaktyvinių minosvaidžių smūgiu 1941 metų birželio 22 dieną 3.15 ryto Berlyno laiku. Kas 4 minutės artilerijos ugnis buvo perkeliama 100 metrų į priekį. 3.19 šturmo būrys (pėstininkų kuopa ir pionieriai) devyniomis guminėmis valtimis pajudėjo tiltų užėmimui. 3.30 kita vokiečių pėstininkų kuopa, palaikoma pionierių, užėmė geležinkelio tiltą per Bugą.

4.00 šturmo būrys, netekęs savo dviejų trečdalių asmeninės sudėties, užėmė du tiltus, jungiančius Vakarinę ir Pietinę salas su Citadele (centrine Bresto tvirtovės dalimi). Šios dvi salos, ginamos tik pasieniečių ir NKVD bataljono, dviejų pėstininkų bataljonų taip pat buvo paimtos 4.00.

6.23 45-osios divizijos štabas raportavo korpuso štabui, kad tuoj bus paimta Bresto tvirtovės Šiaurinė sala. Raporte kalbama, kad sovietinės kariuomenės pasipriešinimas sustiprėjo, naudojama šarvuota technika, bet situacija kontroliuojama.

Vienok 8.50 mūšiai tvirtovėje tęsėsi. 45-osios divizijos vadovybė nusprendė į mūšį įvesti rezervą – 133-ąjį pėstininkų pulką. Tuo metu mūšiuose buvo užmušti du iš penkių vokiečių bataljonų vadų ir sunkiai sužeistas pulko vadas.

10.50 45-osios divizijos štabas korpuso vadovybei raportavo apie didelius nuostolius ir įnirtingus mūšius tvirtovėje, Raporte kalbama:

”rusai įnirtingai priešinasi, ypatingai už mūsų atakuojančių kuopų. Citadelėje priešininkas organizavo pėstininkų padalinių gynybą, palaikomą 35-40 tankų ir šarvuotų automobilių. Dėl priešo snaiperių ugnies yra dideli karininkų ir puskarininkių nuostoliai“.

Priminsiu, kad pagal etatų sąrašą 75-asis žvalgybos bataljonas turėjo turėti 16 lengvųjų tankų T-38 ir 13 šarvuotų automobilių BA-10. Tankai T-38 buvo ginkluoti tik vienu 7,62 mm kulkosvaidžiu ir turėjo tik 9 mm (prieškulkinį) šarvą. Šarvuoti automobiliai BA-10 buvo ginkluoti 45 mm kalibro patranka ir dviem 7,62 mm kulkosvaidžiais, šarvas 10 mm. Prieš pėstininkus šios mašinos galėjo veikti pakankamai efektyviai.

Sovietinių duomenų apie Bresto tvirtovėje buvusios sovietinės šarvuotos technikos skaičių rasti nepavyko. Įmanoma, kad tvirtovėje buvo dalis antrojo žvalgybos bataljono arba 22-osios tankų divizijos technikos (tvirtovėje buvo jos užnugario, galimas dalykas – ir remonto daliniai).

14.30 45-osios pėstininkų divizijos vadas generolas-leitenantas Šliperis, būdamas dalinai vokiečių užimtoje Šiaurinėje saloje, priėmė sprendimą sutemus atitraukti į Centrinę salą jau prasibrovusius padalinius, nes, jo nuomone, paimti Citadelę vien tik pėstininkų jėgomis buvo neįmanoma. Generolas Šliperis nusprendė, kad vengiant beprasmių aukų Citadelę reikia paimti tankiu ir pastoviu apšaudymu, nes geležinkelio linija į šiaurę nuo Bresto tvirtovės ir automagistralė į pietus nuo jos jau galėjo būti naudojama vokiečių kariuomenės puolimui į rytus.

Tuo pat Citadelės centre, buvusioje tvirtovės cerkvėje, buvo apsupti apie 70 vokiečių kareivių iš 135-ojo pėstininkų pulko 3-ojo bataljono. Šis bataljonas pirmoje dienos pusėje prasmuko į Citadelę iš Vakarinės salos, užėmė cerkvę kaip svarbų atramos punktą ir pradėjo slinkti link rytinio Centrinės salos krašto, kur turėjo susijungti su 135-ojo pulko 1-uoju bataljonu. Vienok 1-ajam bataljonui nepavyko iš Pietinės salos įsiveržti į Citadelę, o 3-asis bataljonas, patirdamas didelių nuostolių, atsitraukė atgal link cerkvės.

1941 metų birželio 22 dienos Bresto tvirtovės šturmo mūšiuose 45-oji pėstininkų divizija patyrė jai anksčiau neregėtus nuostolius – vien tik užmuštaisiais 21 karininkas ir 290 kareivių ir puskarininkių.

Tuo metu 31-oji ir 34-oji pėstininkų divizijos, puolusios į kairę ir į dešinę nuo 45-osios divizijos, 1941 metų birželio 22 vakare buvo pasislinkusios 20-25 kilometrus.

Birželio 23 nuo 5.00 vokiečiai pradėjo Citadelės apšaudymą artilerija, tuo pat metu jiems reikėjo pasistengti nepataikyti į savo cerkvėje apsuptus kareivius. Artilerijos apšaudymas truko visą dieną. Vokiečių pėstininkai tvirtino pozicijas apie tvirtovės gynėjų pozicijas.

Pirmą kartą prieš Bresto tvirtovę buvo panaudoti vokiečių tankai. Tiksliau – trofėjiniai prancūzų tankai Somua S-35 – ginkluoti 47 mm kalibro patranka ir 7,5 mm kulkosvaidžiu, pakankamai gerai šarvuoti ir greitaeigiai. Jų buvo 4 vienetai – jie įėjo į šarvuoto traukinio Nr.28 sudėtį.

Vienas šių tankų buvo pamuštas rankinėmis granatomis prie tvirtovės Šiaurinių vartų. Antrasis tankas prasiveržė į Citadelės centrinę aikštę, bet buvo pamuštas 333-ojo pulko pabūklu. Abu pamuštus tankus vokiečiams pavyko evakuoti. Trečiasis tankas buvo pamuštas zenitiniu pabūklu Šiauriniuose tvirtovės vartuose.

Tą dieną apsuptieji Centrinėje saloje rado du didelius ginkluotės sandėlius – didelį kiekį automatų PPD, šovinių, o taip pat minosvaidžių su kovinėmis atsargomis. Tvirtovės gynėjai pradėjo masiškai apšaudyti vokiečių pozicijas į pietus nuo Citadelės.

Šiaurinėje saloje, o taip pat iš Pietinės salos, iš automašinose esančių garsiakalbių vokiečiai pradėjo kviesti gynėjus pasiduoti. 17.15 vokiečiai paskelbė apie pusantros valandos nuotraukiamą artilerijos apšaudymą – norintiems pasiduoti. Iš griuvėsių išėjo keletas šimtų žmonių, didžioji dalis jų – vadų žmonos ir vaikai.

Artėjant sutemoms keletas grupelių apsuptųjų pabandė išsiveržti iš tvirtovės. Kaip ir išvakarėse, visi šie bandymai baigėsi nesėkme – besiveržiantys arba žūdavo, arba patekdavo į nelaisvę, arba vėl grįždavo į gynybines pozicijas.

Birželio 24 vokiečiai pasiuntė kovinę grupę, kuri deblokavo apsuptuosius cerkvėje, ir po to jie paliko Citadelę. Be Centrinės salos, tvirtovės gynėjai vis dar kontroliavo Šiaurinės salos rytinę dalį. Visą dieną vokiečiai tęsė apšaudymą artilerijos pabūklais.

Birželio 24 dienos 16.00 45-osios divizijos štabas raportavo, kad Citadelė paimta ir vykdomas atskirų pasipriešinimo židinių valymas. 21.40 korpuso štabui buvo raportuota apie Bresto tvirtovės paėmimą. Vienok koviniai veiksmai tęsėsi.

Vokiečiai suformavo kovines grupes iš pionierių ir pėstininkų, kurios metodiškai likviduodavo užsilikusius pasipriešinimo židinius. Tam tikslui buvo naudojami sprogstamieji paketai ir liepsnosvaidžiai, tačiau birželio 25 dieną vokiečiams liko tik vienas liepsnosvaidis iš devynių, kurį jie galėjo naudoti be šarvuotos technikos paramos.

Birželio 26 dieną Šiaurinėje saloje vokiečių pionieriai susprogdino politinių darbuotojų mokyklos sieną. Ten buvo paimta 450 belaisvių.

Pagrindiniu Šiaurinės salos pasipriešinimo židiniu liko tik Rytinis fortas. Pagal perbėgėlio parodymus, birželio 27 ten gynėsi iki 400 karių ir vadų vadovaujami majoro Gavrilovo.

Prieš fortą vokiečiai panaudojo du likusius tankus iš šarvuoto traukinio Nr.28 sudėties – prancūzišką tanką Somua ir trofėjinį sovietinį tanką. Šie tankai šaudė į forto ambrazūras, dėl šios priežasties, kaip buvo sakoma 45-osios divizijos štabo raporte “rusų ugnis susilpnėjo, bet iš pačių netikėčiausių vietų be perstojo tęsėsi snaiperių šaudymas“.

Centinės salos šiaurinėse Citadelės kareivinėse susitelkę gynėjų likučiai birželio 26 dieną nutarė veržtis iš tvirtovės. Avangarde ėjo leitenanto Vinogradovo vadovaujamas 100-120 karių būrys. Šiam būriui pavyko prasiveržti už tvirtovės ribų netenkant pusės savo sudėties, bet kitiems, likusiems apsiaustoje Centrinėje saloje to padaryti nepavyko – patirdami didelių nuostolių jie grįžo atgal. Birželio 26 dienos vakare leitenanto Vinogradovo būrį vokiečiai apsupo ir beveik visiškai sunaikino. Vinogradovas ir keletas karių pateko į nelaisvę.

Bandymai prasiveržti iš Centrinės salos tęsėsi birželio 27 ir 28 dienomis. Šie bandymai liovėsi dėl didelių nuostolių.

Birželio 28 dieną tie patys du vokiečių tankai ir keletas savaeigių pabūklų, grįžtančių iš remonto į frontą, tęsė Šiaurinės salos Rytinio forto apšaudymą. Vienok tai nedavė matomų rezultatų ir 45-osios divizijos vadas kreipėsi pagalbos į Liuftvafę. Bet dėl žemų debesų tą dieną aviacijos smūgis nebuvo suduotas.

Birželio 29 dieną 8.00 vokiečių bombonešis ant Rytų forto numetė 500 kg bombą. Po to buvo numesta dar viena 500 kg ir pagaliau 1800 kg bomba. Fortas praktiškai buvo sugriautas. Artėjant sutemoms į nelaisvę buvo paimta 389 žmonės.

Birželio 30 dienos rytą Rytinio forto griuvėsiai buvo apieškoti, rasta keletas sužeistų gynėjų (majoras Gavrilovas nebuvo rastas – jis pateko į nelaisvę tik 1941 metų liepos 23 dieną). 45-osios divizijos štabas raportavo apie visišką Bresto tvirtovės užėmimą.
Vermachto 45-osios divizijos vadovybė nesitikėjo, kad ji dėl Bresto tvirtovės veiksmų patirs tokius didelius nuostolius.

Divizijos 1941 metų birželio 30 dienos raporte sakoma: divizija paėmė 700 belaisvių, tame skaičiuje 100 karininkų. Mūsų nuostoliai – 482 užmušti, tame skaičiuje 48 karininkai, virš 1000 sužeistų.

Reikia turėti mintyje, kad į belaisvių skaičių, be abejo, įtraukta apygardos ligoninės medicinos personalas ir pacientai, o tai tikriausiai sudarė keletą šimtų žmonių, kurie fiziškai negalėjo kautis. Taip pat ryškiai mažą dalį tarp patekusių į nelaisvę sudarė vadai (karininkai), o tarp 100 patekusių į nelaisvę karininkų tikriausiai priskaičiuoti ir karo gydytojai bei ligoninės pacientai.

Tarp gynusiųjų Bresto tvirtovę vienintelis vyresnysis vadas (vyresnysis karininkas) buvo 44-ojo šaulių pulko vadas majoras Gavrilovas. Tai buvo todėl, kad pirmosiomis karo minutėmis artilerija ir reaktyviniais minosvaidžiais buvo apšaudyti Šiaurinėje saloje esantys vadovaujančios sudėties namai – savaime suprantama, jie nebuvo tokie atsparūs, kaip Citadelės ir fortų statiniai ir todėl iš rikiuotės išėjo itin didelis vadų skaičius.

Palyginimui – Lenkijos kampanijos metu per 13 dienų vokiečių 45-oji divizija, mūšiais nueidama 400 kilometrų, neteko 158 žuvusiais ir 360 sužeistaisiais.

Dar daugiau – bendri vokiečių armijos nuostoliai rytų fronte iki 1941 metų birželio 30 dienos sudarė 8886 užmuštųjų. Tai yra Bresto tvirtovės gynėjai užmušė daugiau nei 5% jų.

Ir tai, kad tvirtovės gynėjų buvo apie 8 tūkstančių, o visai ne „saujelė“, nesumažina jų šlovės, priešingai, parodo, kad divyrių buvo nemažai. Daugiau, nei kad kažkodėl bandė įteigti sovietinė valdžia.

Ir iki šiol knygose, straipsniuose ir interneto svetainėse apie didvyrišką Bresto tvirtovės gynybą pastoviai sutinkama išsireiškimas „mažas garnizonas“. Dar dažnas variantas – 3.500 gynėjų. Bet paklausykime memorialinio komplekso – draustinio „Bresto tvirtovė – didvyris“ direktoriaus pavaduotojos Jelenos Vladimirivnos Charičkovos. Į klausimą kiek tvirtovės gynėjų dar gyvi, ji atsakė:

“Apie 300, o karo išvakarėse Bresto tvirtovėje buvo iki 8.000 karių ir 300 karininkų šeimų narių“.

Ir dar jos žodžiai apie žuvusius tvirtovės gynėjus:

“962 palaidoti po tvirtovės plokštėmis“.

Skaičių 8 tūkstančiai patvirtina ir generolo L.M.Sandalovo memuarai, tuo metu jis buvo 4-osios armijos, į kurios sudėtį įėjo 6-oji ir 42-oji divizijos, štabo viršininkas. Generolas Sandalovas rašė, kad karo atveju Bresto tvirtovėje pagal planą turėjo likti tik vienas bataljonas, visi kiti padaliniai pagal planą turėjo būti iš tvirtovės išvesti. Vienok:

”Iš 4-osios armijos pirmojo ešelono kariuomenės labiausiai nukentėjo tie daliniai, kurie buvo įsikūrę Bresto tvirtovės citadelėje, o būtent: beveik visa 6-oji šaulių divizija (išskyrus haubicų pulką) ir pagrindinės 42-osios šaulių divizijos pajėgos, jos 44-asis ir 455-asis šaulių pulkai.

Aš neketinu čia smulkiai pasakoti apie didvyriškus mūšius dėl Bresto tvirtovės. Apie tai pasakojo daug žmonių, kurie ten buvo patys, o taip pat rašė rašytojai S.S.Smirnovas ir K.M.Simonovas. Pateiksiu tik du labai įdomius dokumentus.

Vienas iš jų – trumpa 6-osios šaulių divizijos ataskaita apie veiksmus pirmosiomis fašistų užpuolimo valandomis. Ataskaitoje pranešama:

“6.22 4 valandą ryto buvo atidengta uraganinė ugnis į tvirtovės centrinės dalies kareivines ir į išėjimus iš kareivinių, o taip pat į tiltus ir į tvirtovės įėjimo vartus ir vadovaujančios sudėties namus. Šis antpuolis sukėlė sumaištį tarp raudonarmiečių, tuo metu vadovaujanti sudėtis, užklupta užpuolimo savo namuose, dalinai buvo sunaikinta. Likusioji vadovaujančios sudėties dalis negalėjo patekti į kareivines dėl stiprios užtveriamosios ugnies... Todėl raudonarmiečiai ir jaunesnioji vadovaujanti sudėtis, netekę valdymo ir vadovavimo, apsirengę ir vienmarškiniai, grupėmis ir pavieniui savarankiškai bandė išeiti iš tvirtovės, bandydami išvengti artilerijos, minosvaidžių ir kulkosvaidžių ugnies turėjo pereiti apvadinį kanalą, Muchaveco upę ir pylimą. Nuostolius suskaičiuoti buvo neįmanoma, nes 6-osios divizijos asmeninė sudėtis susimaišė su 42-osios divizijos asmenine sudėtimi. Į sutartą susirinkimo vietą daugelis galėjo ir nepatekti, nes į ją vokiečiai šaudė sutelkta artilerijos ugnimi... Kai kuriems vadams vis tik pavyko prasibrauti į savo tvirtovėje esančius dalinius ir padalinius, bet išvesti padalinių jie nesugebėjo ir patys liko tvirtovėje. Dėl to 6-osios ir 42-osios divizijų asmeninė sudėtis, o taip pat kiti daliniai liko tvirtovėje kaip garnizonas ne dėl to, kad jiems buvo duota užduotis ginti tvirtovę, o todėl, kad iš jos buvo neįmanoma išeiti.


O štai kitas dokumentas: tos pačios 6-osios šaulių divizijos vado pavaduotojo politiniai daliai pulko komisaro M.N.Butino pranešimas.

“Į susitelkimo rajoną pagal pavojaus signalą dėl nepertraukiamo artilerijos apšaudymo, kurį priešas netikėtai pradėjo 41.6.22 4.00, divizijos daliniai kompaktiškai negalėjo būti išvesti. Kareiviai ir karininkai atvykdavo pavieniui ir vienmarškiniai. Iš susitelkusiųjų buvo galima sudaryti ne daugiau kaip du batalionus. Pirmieji mūšiai vyko vadovaujant pulkų vadams draugams Dorodnichui(84šp), Matvejevui (333šp), Kovtunenkai (125šp).“


Taip, aš numatau prieštaravimus – pirmoji ištrauka parašyta pernelyg meniškai kariniam pranešimui, o antrame iš vis naudojami 1941 metams neleistini terminai – „Kareiviai ir karininkai“ kalbant apie Raudonosios Armijos raudonarmiečius ir vadus. Jei turite pretenzijų – tai jos turi būti adresuojamos ne man.

Aš pakartosiu tik viena – Bresto tvirtovėje kovojo ne „saujelė karių“, o tūkstančiai didvyrių. Ir tai, kad daugelis jų pateko į nelaisvę nei kiek nesumenkina jų žygdarbio.

Ordinais ir medaliais buvo apdovanota apie 200 Bresto tvirtovės gynėjų, tik du iš jų gavo Sovietų Sąjungos Didvyrio vardą – majoras Gavrilovas ir leitenantas Kiževatovas (po mirties).

Šaltinis: http://rytufrontas.net

Komentarai


Komentarų nėra


Norėdami parašyti komentarą, jūs turite prisijungti.